Sunday, 20 April 2014

Noah Movie and a case for vegan atheism

Ever since I've read an extensive article about Darren Aronofsky's new movie in "New Yorker", i was eagerly awaiting the premiere. The director seemed to have some unorthodox - vegan/ecological agenda for the project. All of this in light of himself being an atheist (or agnostic, my sources are mixed). No way a triple A movie could touch on such controversial issues while being based on a Bible. No way it could be done in USA and be approved by religious Paramount bosses. No way it is to be shown uncut. Vegans and atheists might be the two most hated groups of people in America, why would anyone toss a hundred million budget towards them?

If you've ever spent some time listening to or reading atheistic arguments against the story of creation, you've most likely encountered an argument about Noah. How did he manage to built a ship this massive to accommodate all the animals of the world? How did he actually make sure he got the koalas, did he sail to Australia?? How did he even know Australia existed? And penguins? Antarctica?! you're kidding me, right? And what about the myriads of species of bugs and other tiny creatures? And why don't we see any evidence of global flood right now? And where did the water come from? The list would go on and on. How would any sane person read the list and still believe in a story of Noah? Well, and given Noah is debunked, how could he then go on believing in a savior, when one of the main stories in a Bible is proven to be nonsense?
Well, this is the place where the movie shines: fallen angels in a form of massive stone monsters built a ship, the animals were directed to report to the ship themselves and the water erupted from the depths of the Earth. And all the other fantastical stuff. Cause why not? It's a myth, a beautiful story, why would you ever think of taking it literally? Even if some whackos do take it literally, most of sane religious folk do not. By pointing out the scientific inconsistencies of Noah story, atheists are really making fun of themselves.

Would all of this make religious people like the movie? Well..., not exactly. The central plot does not even resemble a message, which people get after reading the Bible, even if they don't take it literally. Noah is supposed to be a single moral man in entire world. A fine specimen, which creator would choose to use in his major 'reboot the planet' project. No way you would expect an eco-freak consumed by the idea that humanity is poisonous and should in fact be destroyed. The main sin of humanity is portrayed as exploitation of other species and the planet Earth itself. Apple, which Adam ate in a garden of Eden is just a symbol of this exploitation. The visualization of this is just perfect: the Apple pulsates, resembling a heart. Adam thinks himself created to an image of creator - thus a ruler and master of all other living creatures. His decision to eat one of his own kind gets him expelled from Eden. Noah sees it clearly: the humanity is unable to live in harmony with it's surroundings. His mission is to save what's left and then disappear himself, ending the human species as we know it. Noah does not see himself as a master of other species, rather a humble companion. The references to this idea are numerous in the movie. One of the corrupted humans is even portrayed similar to Gollum from the "Lord of the Rings". You might even hear "my precious", while he's preparing to sink his teeth into the flesh.

Noah fails in his mission of destroying humanity, because he sees a glimpse of hope in it. A sign of goodness. Something he could believe in. As i left a movie theater, i could not help, but think how much would he hate himself for his moment of weakness if he would somehow be shown the gloomy reality of the 21st century.

But how would this movie bring a message to an atheist? 
"Vegan atheism". Is it a proper phrase anyway? I'm yet to find a proper study which would point to correlation between the two. But the link feels so apparent. If a creator created a man based on his image and then created all the animals to suit his needs and serve him, surely this involved a licence to breed, torture by keeping them in disgusting - unnatural conditions, later kill and eat them. These are soulless creatures anyway, just a commodity to facilitate mankind. There's even a scene in a movie, where a villain complains: "why did he create me in his image then??"

It's a whole different story for an atheist. Since everyone is soulless, how would one draw a line based on a mere level of intelligence? What about mentally ill human then, who's intelligence does not exceed one of a chimpanzee? Would atheist approve of torturing and killing of chickens, but not cows? Gorillas, but not orangutans? The answers to these questions are murky at the very least. Surely an atheist can still close his eyes and delegate the killing to others. He can still exercise his will without wondering too much about others. But maybe, just maybe - denying yourself of a soul is a glimpse which Noah would see as a hope for planet Earth.

Tuesday, 4 June 2013

Startupai startupai, sėkmė, Bransonas, verslumas, Laursas, lyderystė, BAM - you're dead

  Po to kai Bransonas vos nesutraiškė karvytės nusileisdamas kokiam tai Kauno rajono kaime, nejučiom pagalvojau, o jei būtų nusileidęs mano pievoj - būčiau pasitikęs su pilnu savo daržo gėrybių krepšiu ir griebęs tiesiog fantastišką, dešimtim tūkstančių matuojamos vertės progą pabendrauti su verslo korifėjum ( beje, netgi jo autobiografinę knygą skaitęs esu ). O gal verčiau simbolių vardan pasitikčiau rankose gniauždamas neseniai pagaląstą kirvį? Nors vargu ar būčiau pasielgęs efektyviau, nei paprasta kaimo moterėlė, tiesiog nedavusi pieno.

  Štai įspūdinga citata iš Delfio, kaip šį įvykį pakomentavo Bransoną lydėjęs verslininkas V.Lašas: „Ta moteris turėjo tokią galimybę, apie kurią svajoja daugybė žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji turėjo galimybę išgerti kavos su šiltu pienu kartu su seru R. Bransonu ir parodyti, kaip atrodo mažas ūkis su keletu lietuviškų karvių“

  Perskaitęs šį perlą susimąsčiau: velniažin kaip nuoširdžiai skamba, negi gali būti taip, kad visi tie verslumo ir lyderystės koučeriai iš tiesų tiki tuom ką daro? Negi visi tie tūkstančiai už bilietus yra tik šydas, o iš tiesų V.Lašas kartu su Ilja Laursu, nekalbant apie Bransoną, nuoširdžiai tiki, kad daro gerą eiliniems žmogeliams.

  Nejučia prisimenu man beprotiškai patikusį filmą "Moneyball". Neatpasakosiu viso siužeto, bet viena linija yra kosminė: beisbolo komandų manageriai pastoviai ieškodami naujų žvaigždžių, vaikšto po mokyklų komandas naršydami talentų. Pastebėję kokį galimai perspektyvų jaunuolį, ateina pas jo tėvus su kontraktu. Sako: "va, jūsų vaikis apsigimęs žvaigždūnas, mes pirmą kart matome, kad kas taip nuostabiai mestų ar tai atmuštų kamuoliuką. Žinokit porą metų darbo, ir mes garantuojam, kad jis vartysis milijonuose, savo tėveliams neabejotinai kokią naują mašinikę nupirks" Na ir panašų šūdą mala, kad tik tas kontraktas būtų pasirašytas. Esmė ta, kad iš tiesų jie nė velnio nežino, ar tas vaikis sprogs. NEŽINO. Jie tik spėja, kad taip gali įvykti, ir iš tiesų vienas iš kažkeliolikos ir sprogsta. O kitus po poros metų tiesiog išmeta kaip nenusisekusius. Aišku vaikiai jau praleidę geras progas įstoti į koledžus ir gyventi normalų gyvenimą - dažnai degraduoja. Bet tai nemaišo manageriam toliau ieškoti naujų aukų, piešiant jiems rožines svajones apie garantuotus milijonus.
  Pagrindinis filmo herojus ir klausia ( beje pats savo kailiu išgyvenęs šią dramą ): kaip jūs miegat naktimis šlykštynės, žinodami, kad meluojat tiems vargšams vaikiams ir jų tėvams? Kaip jūs save pateisinat?

  Tą patį klausimą aš noriu užduoti ir I. Laursui su V.Lašu. O jei būtų nusileidęs mano pievoj, ir pačiam Bransonui: kaip jūs šūdžiai miegat naktimis?

  Įsivaizduoju save Laurso vietoj prieš tūkstantinę auditoriją. Mano motyvacinė kalba:

Hey hey, visi jauni ir motyvuoti, kokie jūs visi šiandien gražūs. Žinot ką, jei kiekvienas iš jūsų šiandien pradėtų savo startupą, tai 90% jūsų žiauriai feilintų. Storai. Susigadintumėt gyvenimus, pavestumėt tuos, kurie jus myli ir tiki jumis. Po velnių, po poros metų nesėkmių, keliolika iš jūsų turbūt nusižudytų, nepakėlę psicholiginės naštos. Bet žinot ką, aš turiu receptą - tik pažiūrėkit į mane, aš juk sėkmingas. O žinot kodėl aš sėkmingas? Nes turiu paketą nuostabių asmeninių savybių, kurios padėjo pasiekti tos sėkmės. Tad jei klausysit manęs ir mane kopijuosit, žinot kas įvyks? Tokiu atveju ne 90%, o viso labo 80% jūsų feilins, o po poros metu viso labo keletas nusižudys. Argi tai nenuostabu?? 

  Vienok keistai atrodo viešosios loterijos laimėtojas Jonas iš Jonavos, aiškinantis, kaip jis čia laimėjo perkandęs sistemą. Kad pirmyn visi kiti naudokit šitą sistemą, ir jūs be abejo taip pat laimėsit lemejonus. Ot durnius - tokiu atveju galvoja visuomenė. Džiaugtųsi tuo savo laimėjimu ir neknistų proto. Bet apsisukus ta pati visuomenė pažiūri į Laursą ir sako - ne, nu bet kietas bičas, genijus tsakant, reik klausyt.

  Žinau, kad tirštinu spalvas, bet po velnių, kaip mane knisa, kai statistikos spike'o viršuje esanti persona pasiema savo asmeninių savybių sąrašą, ir suriša, kad va būtent dėl šių savybių ji ir yra spike'o viršuj. Tiesiog nesveikas koreliacijos ir priežastingumo painiojimas. Aš netgi neneigiu tų savybių, iš tiesų jos turbūt ir padeda, bet mane tiesiog stulbina visų tų koučerių sugebėjimas nutylėti apie atsitiktinumo įtaką. Nenoriu pats plėstis apie atsitiktinumus, už mane jau išsiplėtė Taleb'as šioje fantastiškoje knygoje: Fooled by Randmoness. Trumpas summary: mūsų gyvenimus atsitiktinumai lemia daug labiau, nei mes gebame suvokti. Žmogaus smegenys išsivystė taip, kad mes visur ieškotume šablonų, priežasties-pasekmės ryšių. Nors ten jų gal nė velnio ir nėra. Atsitiktinumus suvokti daug sunkiau, mes jų netgi natūraliai bijome.

Sunday, 7 April 2013

Meškučių cirkas

 Mažame miestelyje prieš Kalėdas - šventinis ir snieguotas šeštadienio vakaras. Miestelį lanko meškučių cirkas.  Dauguma tėvų nusprendė pamaloninti savo atžalas, tad didelėje cirko palapinėje galima rasti pusę miestelėnų. Visi gražūs ir pasipuošę, vaikai siurbia į save cukraus vatą, tėveliai aptarinėja vietines naujienas, smagu visiems ir gera. Štai prasideda pasirodymas, meškutės važinėja dviratukais, balansuoja ant kamuolių, vaikučiai ploja išsišiepę, o tėveliai šypsosi besigrožėdami ne tiek cirku, kiek savo atžalomis.

 Štai, vienai meškutei bešokinėjant per šokdynę, sukamą dviejų artistų, šokdynė šiek tiek užkliudo meškutės gaurus. Niekas to ir nebūtų pastebėjęs, tik va pati toji meškutė kažkaip keistai susigūžusi pasirideno nuo šokdynės. Dresuotojai spėriai įkalbina ją tęsti pasirodymą, tik vienas pyplys išsiviepęs numeta: Mamytee, žiūrėėk, meškutė suvaidino, kad išsigando. Mamytė, taipogi debiliškai išsiviepus, atitaria: Aga, tiutiuliuk, meškutė puiki aktorė ar ne? Abu po minutės jau buvo pamiršę šį menką nesklandumą. Tiesa, jei kas būtų tuo metu stebėjęs šeimos galvą, mums papasakotų, kad jis atrodė tarsi žmogus, ką tik nurijęs ką nors baisiai neskanaus. Bet niekas to nepastebėjo, kaip nepamatė ir to, kad šeimos galva, beje vardu Paulius, tą naktį miegojo labai labai suknistai.

 Matot, ne viskas paprasta su tais meškučių cirkais. Ar žinote kodėl mūsų protėviai neprisijaukino meškučių? Kodėl rudosios įkinkytos netampo plūgo, ar nesikapsto sau garduose, laukdamos kol kas papjaus mėsai? Taigi dėl tos pačios priežasties, kodėl afrikiečiai nejodinėja ant zebrų. Tiek zebrai, tiek meškutės turi labai jau suknistą charakterį ir beveik nepasiduoda žmonių primestai valiai. Na, nebent ta valia būtų primetama labai jau nuosekliai. Pvz ilgus metus spygliuoto rimbo pagalba. Mušant ir kankinant iki išprotėjimo ribos, taip, kad laisva valia pasislėptų pačioj tolimiausioj sąmonės kertelėj. Tai žinoma sunkus darbas ir patiems valios rodytojams, tad mūsų protėviai pernelyg ir nesivargino. Tiesa cirkams tai pasirodė įveikiama užduotis.

 Tad ir nemiega mūsų herojus Paulius. Žino jis, kodėl suklydųs susigūžė meškutė, bet kamuoja šią naktį jį ne meškutės kančios. Mat sunku patirti svetimą skausmą iš didelio atstumo. Nesimiega jam dėl kitko, supranta Paulius, kad sūnus jo dar mažiukas, gyvena fantazijų pasaulyje kuriame dovanas neša Kalėdų Senis, o meškutės - puikios aktorės. Daug labiau Pauliui norisi pažadinti savo žmonytę ir papasakot jai: Žinai mieloji, o meškutes tam cirke muša. Stipriai. Mušė vakar ir muš rytoj. Tam kad tokios vištelės kaip tu, galėtumėt vestis savo vaikus ir išsiviepusios jiems pasakot, kokios tos meškutės puikios aktorės. Bet Paulius to nepadaro, nes puikiai žino kokio atsako susilauktų. 

 Iš pradžių žmonelė pultų viską neigti ir vadinti prasimanymais, pasakotų jam, kad jeigu jau meškutes cirke muštų, tai valdžia gi aplamai neleistų rengti tokių vaidinimų. Papasakotų, jog matė ir zoo sode, kad meškutės yra laaabai mielos ir draugiškos, ten jų gal jau nemuša ?! Sukurtų netgi teoriją, kad šios meškutės yra specialiai išveistos būti draugiškomis. Ką ten draugiškomis, aktorystė pas jas jau genuose įrašyta. Na gerai, galbūt jas ir muša, bet jos gal dievulio tam ir sukurtos ir dėl to visai nesijaudina. Ką gali žinoti, gal joms netgi patinka, kai jas plaka rimbu. Galų gale paprašytų kitą kartą pažadinti su tvirtais įrodymais, o ne kažkokiais išsigalvojimais.

 Žino Paulius ir tai, kad net jei jam ir pavyktų įtikinti žmonelę meškučių kančių faktu, viskas baigtųsi dar blogiau. Būtų mat apkaltintas, kad sugadino tokią šventišką nuotaiką. Kad privėmė jisai į jos šiltą, pastelinių spalvų pasaulį. Kad yra kažkoks pagieža, bandantis sugriauti jos mielą egzistenciją. Pats negali džiaugtis - tai dar ir kitiems neleidžia. Kitą savaitę žmona su juo greičiausiai net nesikalbėtų.

 Ech, taip jau būna, kada žmogaus pasyvių sprendimų pasekmės yra izoliuojamos nuo jo paties. Gyveni sau saugiam gražiam pasaulyje, kuriame niekas nemuša meškučių. Kuriame klozeto turinys transportuojamas į juodąją skylę. Kuriame namo kaminas spjaudosi gėlytėmis o iš visureigio išmetimo vamzdžio teka pieno upės. Šiame pasaulyje nėra skerdyklų ir fermų, kuriose gyvuliai pasibaisėtinomis sąlygomis kankinami nuo kudikystės iki ankstyvos mirties. Tokiam pasaulyje klimatas keičiasi tik dėl natūralių priežasčių, o tavo išrinktieji valios galiūnai savo galią naudoja su begaliniu rūpesčiu kitais žmonėmis. Tai pasaulis, kuriame gera ir malonu.., na nebent koks gnyda bando jį sugriauti. Tokiu atveju tau pagelbės misteris Neigimas. O jei jau nepagelbės, tai Ai, žinot, gal teeina tas gnyda kur į kamputį numirt, na pasaulis taps biški blogesniu, su primestu kaltės jausmu. Bet juk primestas kaltės jausmas nesiskaito, ar ne?

Taip ir prasikankina visą naktį Paulius, jausdamas kažkokį keistą, labai abstraktų, kaltės jausmą. Na bent jau nuosavą, niekieno neprimestą.

Saturday, 23 March 2013

Santakos slėnis, timelapse

Taigi pleškinau metus laiko vardan 20 sekundžių filmuko


Na ir šis sublendintas vaizdelis taip pat nieko gavos



Jei kam yra noras padaryti geriau, nes baisiai aš jau nemokų visų tų paveiksliukų redagavimo priemonių, tai galiu pasidalinti RAW failais.

Monday, 18 March 2013

Rinkos pasakos, I dalis

I dalis

Gyveno kartą saloje trys tautelės: dundukai, bulkučiai ir bambukai.
  Dundukai gyveno vidury salos, šalia didžiulio kalno, buvo labai dori, darbštūs ir be galo taikūs žmonės. Bulves, gyvuliukus augino, romus ir tyras gyvenimas tsakant. Geri žmonės buvo, prie širdies glausk. Iš netoliese esančio molio karjero kasė molį, ten pat degdavo plytas, ir statėsi sau namukus. Graži buvo dundukų gyvenvietė, raudonų plytų namukai su raudonų molinių čerpių stogais. Idilė.
  Bambukai gyveno salos krašte, prie jūros. Tingūs baisiai buvo, mat jų vietovėj augo krūva bananų. Gulėdavo tad bambukai po palmėmis, raškydavo sau bananus ir nieko kito neveikdavo. Namukus sau statydavo iš jaunų palmių stiebų ir lapų. Daug jų baisiai buvo, nes iš to neturėjimo ką veikti tai orgijas keldavo kiaurom dienom. Gyvenvietė jų bele koks bardakas, bet didesnė už dundukų tai dešimt kartų.
  Bulkučiai tai šiaip buvo durnelių tauta. Gyveno netoli dundukų, prie pat jųjų molio karjero. Visai jau vargetos tokie, nes nesugebėjo nei žemės normaliai dirbt, nei tiesaus lanko išsilenkt. Rinkdavo ten uogas visokias, kad pramist, arba vogdavo dundukų darbininkų priešpiečius, kai šie savo molio karjere kastuvais mosuodavo, ant tiek jau degradavę buvo.

 Tai va, sugalvojo kartą bambukai aplink kalną apeit. Šiaip sau, iš durnumo, kiek gi galima po palmėm sėdėt. Susikrovė į krepšius bananų ir pirmyn. Beeidami ir aptiko dundukų gyvenvietę. O pamatė jie ką! Gatvės grystos akmenimis, namukai raudoni molinių plytų. Kepyklėlės bulkutes kepa, kvapas širdį spaudžia, nugi taip gražu ir meilu jiems viskas susirodė. O labiausiai tai juos tie namukai sužavėjo, ot galvojo, kad mums tokius. Visgi lyja saloj dažnai, o ir vėjas šaltas papučia, užknisę bambukus buvo jųjų kiauri palmių namukai. O čia va sumėtai plytas viena ant kitos, ir turi tvirtą mūrinuką. Dundukai tuo tarpu ėjo iš proto dėl bananų. Pas juos palmės visai neaugo, žemė gal kokia netinkama buvo, o bambukų bananai be galo skanūs jiems pasirodė.

 Ir užgimė saloje prekyba. Dundukai sandėly turėjo plytų likutį, tad ilgai nelaukdami nutempė jas į bambukų gyvenvietę. Oi kaip graibstė tas plytas visi. Bananų mat visas miškelis šalia buvo. Tempė kiek tik galėjo bambukai. Dundukai apšalę, bet gudrūs bjaurybės, staigiai aukcioną suraitė ir už vieną plytą po 50 bananų sumainė. Vos visą lobį namo partempė, supuvo didžioji dalis bananų netgi. Oi kaip kirto dundukai tuos bananus, savaitę atsigaut negalėjo. O kai atsigavo, tai staigiai padidino molio karjero apyvartą. Plytų degyklų dar pristatė. Pupsėjo kaminai, spjaudėsi dūmais aplink, o plytos ėjo baisiais kiekiais. Važiavo antrą kartą jau visas tuntas dundukų, dešimtim vežimų. Atvažiavę pradėjo jie vėl nuo 50 bananų statymų. Bet pavargo bambukai tampytis su tais bananais, tingūs mat jie buvo. Vienas dundukas, gudresnis už kitus,  pamatė, kad gali tekti plytas namo atgal vežtis, tai ir apsiskelbė, kad parduosiąs plytas po 40 bananų. Supuolė pas jį aišku visi bambukai pirkt plytų. Na, tada atėjo eilė sekančiam dundukui paleisti po 30 bananų, ir t.t. ir t.t. Po pietų visi dundukai prekiavo po 15 bananų už plytą. Ėjo mėnesiai, plytų degyklas dundukai statė ir toliau, tad dar po keliolikos kelionių nusistovėjo ilgalaikė stabili plytų kaina - 5 bananai už vnt.

 Taip bambukai su dundukais saloje atrado ne tik natūrinius mainus, bet kartu ir laisvąją rinką. Gavosi tie 5 bananai už plytą dėl be galo natūralių priežasčių: bambukai vardan patogumo gyvent namuke tempdavo tiek bananų, kiek jiems atrodė verta, tuo tarpu dundukai buvo pasiruošę vargti dėl skanių bananų ( kast molį visgi darbas nesmagus ) tiek, kiek jiems atrodė verta. 'Aš nugaros kiaurą dieną nelenksiu, vien tam, kad gryžęs namo sugraužčiau bananą!', yra sušukęs vienas dundukas, beje startavęs ir anti-bananinį, į sektą panašų judėjimą, kurio nariai susirinkę protesto vardan grauždavo žalias bulves. Tad kitaip ir negalėjo gautis, galima sakyti, kad tie 5 bananai už plytą jau buvo iš anksto užprogramuoti salos gyventojų elgesyje.

 Būtina pastebėti, kad nors 5 bananai yra neišvengiama kaina, jos nuspėt iš anksto yra neįmanoma. Tad bet koks kvailas dundukų karalius, sumastęs nustatyti fiksuotą plytų kainą ar suplanuoti, kiek plytų degyklų reik pastatyti (reikia gi kaip nors savo egzistenciją pateisinti), būtų tik pakenkęs saviems. Na pavyzdžiui, būtų jis prisakęs imti po 2 bananus už plytą. Didelė dalis dundukų, nors ir labai mėgtų bananus, būtų nusprendę, kad neverta jiems tiek vargti dėl 2jų bananų ir aplamai būtų nustoję gaminti ir vežti plytas. Tik keli vežimai pasiektų bambukus. Šiems irgi negerai būt buvę. Būriuotusi jie spiečiais prie tų kelių likusių vežimų, kad gaut plytą už du bananus, bet visiems jau nebeužtektų. Staigiai būtų atsiradę visokie plytų perpardavinėtojai, o netoli vežimų stoviniuotų tamsių veidų bambukai su plytomis rankose: 'nori iš plytos į galvą? Ne? Nyk iš čia su savo dviem bananais'

  Na o jei kvailys karalius būtų nusprendęs nustatyti 10ies bananų kainą, situacija panaši būt buvusi. Dundukai atvažiuotų su pilnais vežimais, bet va bambukai, atlėgųs pradiniam įkarščiui, jau tingėtų vargintis dėl tų plytų. Sakytų: 'ai, geriau mirksiu lietuj, nei bananus tampysiu'. Važiuotų atgalios dundukai puspilniais vežimais. Pasitiktų juos namuose vaikučiai pasiilgę bananų... Vargšai vaikučiai... Kitos kelionės metu, gryžtant vežimais pavakare namo, stoviniuotų ant kelio dundukai tamsiais veidais: 'nori iš plytos į galvą? Ne? Duokš šen bananus'

  Žodžiu, laimė yr abiejų tautelių, kad jokio kvailo karaliaus jiems nepasitaikė. Tad ir vertėsi jos abi sėkmingai palei laukinius laisvos rinkos įstatymus, stumdė plytas po 5 bananus ir gyveno laimingai.
Bambukai patenkinti, nes jų naujieji mūriniai namukai, nors ir kreivoki, bet palyginus labai šilti ir patogūs. Bananus suskina, ir toliau didžiąją dienos dalį nuobodžiauja po palmėmis beigi naujuose namukuose kelia dar įmantresnes orgijas. Dundukai irgi išsišiepę bananus ryja, ir plytas tik kepa. Nėra tokie baisiai laimingi, darbas molio karjere sunkus, bet dundukai romūs ir darbštūs, tad pernelyg nesiskundžia. Religiją jie netgi turi, kur jų globėjas, Didysis Dundukas, žada amžinai romų pomirtinį gyvenimą, jei tik jie iki pat mirties sunkiai dirbs. Pavadino jie šią idėją dundukistine darbo etika, ir dauguma šventai jos laikėsi. Tad gerai yr ir dundukams, nėr čia ko ginčytis.

  Nelaimingi tik durneliai bulkučiai.. Nei jie plytas gamina, nei bananus skina, bet va negerai jiems ir tiek. Bet apie juos kitoje dalyje.

Sunday, 3 March 2013

Nuo maniako žudiko link doro konservatoriaus

Gūdžiais 1927'aisiais buvo pagrobta turtingo Los Angeles bankininko dvylikametė dukra. Pagrobėjas susiderėjo išpirką kurią pristatė pats tėvas. Nusikaltėlis atvažiavo automobiliu, paduodamas jam pinigus bankininkas keleivio sėdynėje galėjo ižvelgti savo dukters siluetą. Vos gavęs išpirką, vairuotojas nurūko, ir kiek pavažiavęs išstūmė mergaitę pro duris. Pribėgęs prie savo dukters bankininkas pamatė, kad ji nebegyva - negana to mergaitei buvo nupjautos kojos bei rankos, išdraskyti vidaus organai (vėliau rasti išmėtyti įvairiose miesto vietose), o akių vokai pritvirtinti viela sudarant įspūdį, jog ji atsimerkusi.

Iki šios niūrios istorijos mane privedė pastangos suvokti, kas gi sieja modernius dievobaimingus konservatorius (idealus pavyzdys mūsuose: M. Adomėnas) su užkietėjusiais dešiniaisiais ateistais, aktyviai besireiškiančiais internetuose. Laisvos rinkos kapitalizmas pasirodė esąs tik laikinas atsakymas. Kodėl savo požiūriu į krikščionišką moralę rodos niekaip nesuderinamus žmones sieja bene identiškas požiūris į milžinišką aibę visuomeninių klausimų? Nuo ginklų kontrolės iki energetinių ar su aplinkosauga susijusių projektų, sutarimas dažnai unisoninis. Ypač akivaizdi harmonija paniekinamai kalbant apie ne itin sėkmingus visuomenės narius - populiariai vadinamus lūzeriais.

"I am like the state - what is good for me is right" (Aš tarsi valstybė - kas tinka man, tas yra teisinga). Šiuos žodžius ištarė W.E.Hickman - maniakas žudikas, klaikiai sumaitojęs dvylikametės mergaitės kūną. Taip jis manifestavo savo teisę ir laisvę daryti tai, kas jam patinka. Vėliau šie žodžiai, o ir pati Hickman'o asmenybė tapo visos pasaulėžiuros, suformuotos vienos žymiausių XXa filosofių Ayn Rand (labai besižavėjusios Hickman'u), kertine ašimi. Jei norisi nužudyti ir išniekinti dvylikametę mergaitę ir gali tą padaryti - pirmyn - tu galingas žmogus, o galingiesiems ir priklauso šis pasaulis. Taip pat jei gali suteikti nors menkiausią kruopelytę naudos sau, tuo pačiu pasmerkdamas nevilčiai dešimtis, greičiau naudokis proga - tu pasaulio valdovas. Empatija, altruizmas, pagalba silpnesniam - tai žodžiai skirti naudoti lūzeriams, o tau nieko nėra svarbiau už savo paties egoizmą. Ši pasaulėžiūra vadinama objektyvizmu, ir šiuo metu ja vadovaujasi didžiulė aibė pasaulio dešiniųjų.

Tad ar derėtų baimintis dėl savo vaikų, horizonte pasirodžius dešiniųjų konservatyvių pažiūrų žmogui? Nebūtinai, mat W.E.Hickman'ą pagavo ir pakorė, kas deja parodo jo paties silpnumą. O šiuolaikinėj visuomenėj, ne karo metu, pasislėpti nuo Temidės kardo nėra taip lengva. Bet užėjus ekstra situacijai viskas keičiasi. Anot B.Pasternako, kartais sunku patikėti, kad rodos musės nenuskriausiantis miestelėnas, taikos metu buvęs bulkučių kepėju, fronto linijai besitraukiant žudo ir prievartauja kaimo vaikus. Atsakymas deja banalus, efektyviausiu supermenu (anot Nyčės - antžmogiu) tampi tada, kai už savo kruvinus darbus nerizikuoji susilaukti jokio atkirčio. Tad nūdienos hickman'ai kitokie, vaikų nežudo, užtat smaginasi kitomis formomis.

"What are your masses...but mud to be ground underfoot, fuel to be burned for those who deserve it?", A.Rand (kas ta pilkoji masė žmonių... tai tik purvas, kurį gali mindyti, kuras, kurį gali sudeginti vardan to nusipelniusiųjų) 
Ar jaunuolis, gimęs asocialioj šeimoj turi vienodas galimybes gyvenime su auksiniu jaunimu? Atsakymas akivaizdus visiems. O ar derėtų visuomenei stengtis bent kiek tas galimybes sulyginti? A. Rand turi aiškų atsakymą: jokiu būdu. Auksinukai tešvenčia gyvenimą, o anie lai dusta iš pavydo. Jei tik galim, tai atimkim iš anų ir paskutinius marškinius. O žmonės sėdintys invalido vežimėliuose? Palikim juos supūti. O pensininkai, beglobiai vaikai? Jei tik galim - į dujų kameras. Na jei taip neišeina, tai paliekam smirsti srutų duobėj. Tik nepamirškim jiems transliuoti savo sėkmės - lai sprogsta iš pavydo stebėdami lūzeriai.

A.Rand - arši ateistė, ir nesunku suvokti, kad šia makabriška ideologija galėtų vadovautis ateistas. Žinoma ne bet koks, o nejautrus, sociapatiškas, o gal net ir pilnai psichopatiškas individas. Bet kaip ja sugeba sekti dori krikščionys konservatoriai(o pavyzdžių čia aibės, A.Rand savo moraliniu autoritetu įvardina daugelis JAV respublikonų), atsakymo deja neturiu, reikia paklausti jų pačių (mylėk savo artimą, anyone???). Matyt teisus yra R.Dawkins, sakydamas kad žiauriosios pasaulio ideologijos: Pol Poto, Mao Dzeduno, Stalino režimai buvo vedami ne ateistinės, o kitokios, savitos ideologijos. Tai, kad A.Rand sugeba sekti krikščionys, tik prideda tiesos Dawkins'o žodžiams. Tuo tarpu, nors esu begalinis C.Hitchens'o gerbėjas, negaliu jam pritarti, kad religija viską tik nuodija. Esu tikras, kad nemažai konservatorių atsispyrė A.Rand idėjoms dėka savo religinių įsitikinimų.

Štai dar vienas pavyzdys - pasaulinis atšilimas. Neigiantieji jį paprastai stoja į vieną gretą su plokščios žemės teoretikais, ŽIV kaip AIDS sukėlėjo neigėjais, homeopatininkais, evoliucijos teorijos neigėjais. Šiuos mokslo atskalūnus vienija vienas bendras dalykas - nė viena iš šių idėjų nesurenka nė 1% pasaulio mokslininkų paramos. Tiesa - labai įdomu, nors dešinieji yra nebūtinai moksliškai neišprusę žmonės (jie retai, bent jau Lietuvoje, stos į evoliucijos neigėjų gretas, nepaisant religinių pažiūrų), pasaulinio atšilimo klausimu aršiai puls kaltinti mokslininkus visuotiniu sąmokslu. Kodėl? Atsakymas paprastas: kova prieš pasaulinį atšilimą nenaudinga jiems, nes stabdo ekonomiką, BVP prieaugį, taigi ir jų pačių gerbūvį. O kokios nors tropikuose skęstančios salos, uraganai ir sausros? Juokaujat turbūt, A.Rand pasekėjui tokie dalykai neegzistuoja, Lietuva šiuo klausimu labai nesiskundžia, tad viskas kas svarbu - asmeninė nauda, vardan jos galima stoti net ir į išdurnėjusių pseudo-mokslininkų gretas.

Pavyzdžių dar daug, jau ir taip per daug išsiplėčiau, kad imčiaus sąrašo, bet pagalvokit apie bent vieną valstybinį projektą, kur galima nauda dešiniajam miestečiui, bei galimai (o gal ir tikrai) numatoma žala kokiam nors vargetai kaime, ir taps aišku, kurioje pusėje atsidurs konservatoriai kartu su jų dešiniaisiais draugais.

Ar visi dešinieji tokie? Jokiu būdu. Sutinku, kad šiek tiek suplakiau konservatorius su kitais dešiniaisiais. Galų gale net ir ne visi konservatoriai tokie. Mano aprašytas bendras vardiklis taikomas daug kam, bet tikrai ne visiems. Netgi save patį laikau dešiniuoju, žaviuosi Hayeku, laisvaja rinka ir mažos valstybės idėja. Bet stengiuosi, kad mano asmeninė nauda, nors ir būtų siekiama, bet nebūtų statoma aukščiau viso ko. Ar aš vis dar dešinys? Be abejo.

Sunday, 3 February 2013

Bankokas, Loha Prasat

Aplankėm jau nemažai Bankoko šventyklų. Kai kurios turistinės, kitos neturi nė vieno angliško užrašo. Panašios iš esmės visos tiek išorine architektūra tiek interjeru. Panašios ir į tas, kurias lankėm ne Bankoke. Wat Arun gal kiek įdomesnė, bet ją gadina nemažas turistų srautas.
Bet štai užėjom į šventyklą, kurios net neplanavom aplankyti. Tiesiog ji mums pasitaikė pakeliui nuo Khao San kelio iki link miesto vedančio kanalo. Vadinasi visas kompleksas Wat Ratchanadda, bet visa esmių esmė slypi komplekso teritorijoje esančioje šventykloje Loha Prasat. Dažnai į šventyklas einam su Aiste atskirai, kol vienas lauke pabūna su Joriu. Šįkart aš užtrukau viduj kiek ilgiau, o išėjęs paprašau, kad Aistė kur nueitų pavalgyt, o man šiam objektui įsisavinti būtina dar valanda.
O taip pat rekomenduoju ir visiems kitiems. Tai labai rami, bet kartu ir įstabi vieta, kurioje - visko gali būti - atsiversite į Budizmą.

Kiek apie patį pastatą: 36 metrai, viso šeši aukštai, kiekvienas plotu vis mažesnis už prieš tai buvusį. 

Loha Prasat anot tailandiečių yra trečia tokia pasaulyje. Pirmos dvi tuo tarpu statytos Indijoj ir Šri Lankoj jau prieš mūsų erą ir senai sugriuvusios. Kadangi tailandiečių budizmas turi nemažai ryšių su Šri Lanka, 19'am amžiuj iš ten ir pasiskolinta idėja atgaivinti šio pastato tipą naujai gyvybei. Vidus svarbiausia - kiekvienas aukštas padalintas tarsi šachmatų lenta, kur galima iš kiekvienos celės patekti į keturias gretimas ( na jei kraštinė tai tris, o jei kampinė tai dvi )

Pirmas aukštas, jame galima rasti ekspoziciją pasakojančią apie pastatą, jo statybą. O taipogi ir pasivaikščioti štai tokiom celėm. Turistų vos keletas, tad aplinka nuteikia raminančiai

 

Antras aukštas

Antras aukštas man mieliausias iš visų, jame praleidžiu kokį pusvalandį. Išorinis ratas jame atskirtas atvira terasa nuo likusios dalies, tad patenka ir nemažai saulės šviesos. Visur įtaisyti garsiakalbiai iš kurių sklinda meditacijai tinkami garsai. Taip pat ore tvyro ir smilkalų kvapas. O ant kas antros kolonos pakabintos budizmo tiesas skleidžiančios lentos. Sprendžiant iš lentų, Budizmas, tai labai nuostabi - nepikta, neagresyvi ir be galo pozityvi gyvenimo filosofija.
Einu lėtu žingsniu aplink ir studijuoju šių lentų turinį. Smilkalų kvapas ir muzika daro savo, nejučiom panirsti į tranzą kuriame norisi likti kiek įmanoma ilgiau.

Trečias aukštas taipogi skirtas pasivaikščioti ir pamedituoti. Nuostabus paveiksliukas, būtent tokia eisena aš čia visur ir vaikštau

 Ketvirtas ir penktas aukštai jau visai nedidukai, o štai iš šešto atsiveria Bankoko panorama. Šioje nuotraukoje ne panorama, o kampas į to paties komplekso pastatus ir parkelį